IV. Vanečka Skorika nori namo, o mes pagaliau pamatome Vilnių

 

II

Vilnius, pavakarys ir naktis

1905 04 21

 

Vanečka Skorikas labai norėjo namo.

Žinoma, ne į tą lūšną Triušyne, kurią laikė senė Zofija, kur nuolat smirdėjo kačių šlapimu, prisvilusiomis bulvėmis ir prakaitu, o ypač – garu. Taip, juo – labiausiai.

Vanečka tikrai nebuvo prieš garus – namie jis dažnai eidavo į pirtį ir išsitiesęs ant medinio gulto mėgaudavosi karštu garu. Įgudęs pirtininkas Matvejus ant grindų pribarstydavo smulkiai kapotų pušų šakų, ant įkaitusių akmenų šliūkštelėdavo vandens, ir aplinkui kaipmat pasklisdavo kvapnūs garų kamuoliai. Ak, puikioji rusiška pirtis! Svetimšaliai, atvykę į Rusiją, tokią pamatę vėpsodavo išsižioję, o grįžę namo skubėdavo atidaryti panašias.

O štai Vilniaus garo Vanečka nekentė. Sustiprėjus vakariui vėjui, virš Garmiesčio pasklisdavo pilki tumulai, pradvisę metalu, suodžiais, alyva ir prižiūrėtojų keiksmais. Virš Juodėsių kvartalo plaikstėsi vos juntamas opiumo tvaikas, o virš Universiteto dominijos – sieros. Garo debesys pasiblaškydavo virš miesto ir galiausiai, apsunkę nuo šitiekos komponentų, nusėsdavo Bėdose. O ten, pasak šmaikštuolių, vietiniai susėmę į puodus iš jų virdavo sriubą.

– Ei, ruskeli, vėl pusę varžtų sugadinai! Tai kentės tavo kapeikytės savaitės gale, – perrėkdamas dundančias mašinas, per visą salę šūktelėjo vienas iš pameistrių, bet Vanečka nudavė negirdįs pašaipūno.

Jis nekentė ir savo darbo. Jeigu tik pameistriai žinotų, kas iš tiesų yra savamokslis ketvirtos kategorijos šaltkalvis Vanečka Skorikas, kaipmat prikąstų liežuvius. Bet kol kas Vanečka triūsė Cimermano ketaus liejykloje, riogsančioje pačiame pramoninio Vilniaus rajono, vadinamo Garmiesčiu, centre, ir dėl negrabiai ištekintų varžtų kantriai kentė vyresniųjų pameistrių patyčias.

Ūmai salėje sukvaksėjo sirena. Tai reiškė, kad pamaina baigėsi, ir didžiuliai geležiniai stūmokliai, kiaurą dieną kinkavę galvas aukštyn žemyn, ėmė rimti, kol galiausiai visai sustojo. Vanečka to tik ir laukė – išsyk metė darbą ir iš gamybinės salės patamsių smuko į gatvę.

Čia kiek pastovėjo prisimerkęs, kol akys apsiprato su saulės šviesa, paskui dėbtelėjo į dangų. Nors iki saulėlydžio laiko buvo likę ne tiek jau ir daug, savo reikalus sutvarkyti, regis, suspės.

Vanečka Skorikas patraukė per jam svetimą miestą. Ėjo dairydamasis į šalis, sunkiai slėpdamas pasibjaurėjimą gatve zujančiais lietuviais, lenkais ir peisuotais žydais, stypsančiais parduotuvėlių tarpduriuose ir giriančiais savo prekes.

– Šlykštu! – burbtelėjo Vanečka ir nusispjovė ant grindinio. Pamanyk tik! Laisvasis Aljanso miestas. Anekdotas, ne kitaip. Nebėr tvarkos pasaulyje, jei turčiai žydeliai gali nebaudžiami išplėšti iš caro tris miestus, apkaišioti fabrikais, paleisti oro baidykles ir dargi įžūliai vadintis „laisvais“. Ech, nei tvarkos, nei proto.

Skorikas nusiplėšė nešvarią darbinę prijuostę ir nutrenkė po krūmu. Velniop ją, tegu išskaičiuoja iš algos.

Vilniuje Vanečka gyveno tris mėnesius. Tai buvo antras kartas, kai jis turėjo reikalų šitame mieste. Pirmą sykį Skorikas, dar visai jaunas bernužėlis, čionai buvo atkakęs kone prieš keturiasdešimt metų, kai Vilniuje, ką tik nurimusiame po sukilimo, teikėsi apsilankyti jo imperatoriškoji didenybė visos Rusijos caras Aleksandras II. Tada visur plazdėjo vėliavos su dvigalviais ereliais, akį džiugino kirilica surašyti sveikinimo šūkiai, o išmuštruoti miestelėnai griausmingai stūgavo: „Ura!“ Jei kas anuomet būtų išdrįsęs pavadinti Vanečką „ruskeliu“, Skoriko kolegos būtų mikliai įpaišę drąsuoliui kelerius metelius katorgos. „Tiems nusmurgėliams tuoj būtų drąsa išgaravusi“, – pagalvojo Vanečka ir patenkintas nusišypsojo.

Skorikas sparčiu žingsniu patraukė Aštuntąja gatve iki paupio ir apsidairė. Kiek kairiau, spjaudydamos šviesius garo kamuolius, pukšėjo Garmiesčio didžiosios pirtys, kuriose gamyklų darbininkai galėjo nusiprausti vos už tris kapeikas, o pridėję dar dvi gaudavo ir atskirą vantą. Dar toliau, už pirčių, dieną naktį stoviniavo atvykėliai ir pabėgėliai, ieškantys darbo laisvajame Vilniuje. Oficialioji darbo birža Garmiestyje buvo kitur, bet ten prašydavo popierių ir klausinėdavo nemalonių dalykų.

Užuot sukęs į pirtis Vanečka nusileido prie pat Neries, kruopščiai nusiplovė tepaluotas rankas ir prisidėjo prie gausaus būrio darbininkų, po darbo traukiančių iš Garmiesčio link Žaliojo tilto. Jam nebuvo gaila tų trijų kapeikų – gailėjo laiko.

Po ilgos darbo dienos žmonės dūlino nunarinę galvas, svajodami vien apie karštą vakarienę ir skysto alaus bokalą kurioje nors smuklėje šalia namų. Vanečka kone vienintelis atrodė kitaip. Spyruokliuojanti Skoriko eisena, tiesūs pečiai ir pakelta galva bylojo, kad diena jam tik prasideda. Prašalaitis, metęs akį į Vanečką, šiam nebūtų davęs daugiau kaip keturiasdešimties, bet nužilę smilkiniai ir gilios raukšlės aplink akis iškalbingai liudijo, jog Skorikas matęs kur kas daugiau gyvenimo pavasarių. Vardas „Vanečka“ jam visai netiko, bet tokį prikabino nukvakusi senė Zofija, ir Skorikas nesiginčijo.

Netoli tilto minia išretėjo. Daugiau uždirbantys ar labiausiai pavargę darbininkai sušoko į garinį tramvajų, kiti pėsčiomis spūdino per Žaliąjį tiltą, treti, tarp jų ir Skorikas, pasuko į klaidžias Šnipiškių gatveles. Žinoma, klaidžios jos regėjosi tik čionai patekus pirmą kartą, o palyginus su Bėdų kvartalo labirintu, tos gatvelės buvo tiesiog prospektai. Skorikas čia jautėsi ne naujokas, tad greitu žingsniu kirto kelis purvinus skersgatvius, pasuko į kairę ir apsidairęs, ar niekas neseka iš paskos, įsmuko į medinį namą pro duris, virš kurių suposi aptriušusi iškaba „Enzelmanas. Tabakas ir konditerija“.

Po akimirkos jis įžengė į nedidelę patalpą su apmūsojusiu langu, mediniu prekystaliu, lentynomis palei vieną sieną ir krūva dėžių palei kitą. Nei tortų, nei cukruotų pyragaičių čia nebuvo nė kvapo. Užtat akys raibo nuo skirtingų tabako maišelių ir dėželių, pūpsančių ant lentynų. Visa patalpa dvokė tabaku, per daugybę metų kvapas buvo įsigėręs į sienas. Už nutrinto prekystalio sėdėjo augalotas į kuprą susimetęs senis ir kruopščiai suko sau papirosą.

Skorikas tylėdamas linktelėjo seniui, ir tas mikliai padėjo ant prekystalio nediduką raktą. Čiupęs jį Vanečka nuėjo prie sukrautų dėžių. Už jų buvo pasislėpusios durys, o už durų – laiptai. Vanečka užlipo jais į antrą aukštą.

Čia driekėsi ilgas koridorius, abipus kurio rikiavosi durys. Buvo tamsu, nes šviesa krito tik pro langelį koridoriaus gale, bet Vanečka gerai žinojo, kurių durų jam reikia. Atrakinęs jas pateko į belangį pelėsiais atsiduodantį kambarį. Čia ant lentynų stovėjo gausybė skrynių ir skrynelių. Enzelmano klientai jose slėpė savo lobius, dažniausiai įgytus neteisėtu būdu. Senis krautuvininkas turėjo tris geras savybes: priimdavo saugoti svetimą turtą, neuždavinėdavo jokių klausimų ir žinojo, kuo patepti smulkius tvarkos sergėtojus. O Vilniaus legionui, atsakingam už saugumą mieste, kontrabandininkai nerūpėjo.

Iš gausybės čia priglobtų skrynelių kelios priklausė Vanečkai Skorikui. Kita dalis Vanečkos turto buvo išslapstyta panašiose krautuvėlėse įvairiose miesto vietose, nes Skorikas laikėsi nuomonės, kad visus kiaušinius laikyti viename krepšyje neišmintinga – greičiau sudaužysi, nei išsikepsi omletą.

Vanečka nuėmė nuo lentynos vieną skrynelę, iš kišenės išsitraukė kelis raktus, mikliai surado reikiamą. Atrakinęs atidarė skrynelę, išėmęs padėjo į šalį kažin kokius popierius su prisegtomis išblukusioms nuotraukomis, galiausiai ištraukė krūvelę červoncų (Vilniuje vis dar cirkuliavo rubliai) ir paseilėjęs pirštus susikaupęs ėmė juos skaičiuoti: dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt... Atskaičiavęs šimtą raudonų kupiūrų – ketvirtos kategorijos šaltkalvio trejų metų algą, – sugrūdo pinigus į medžiaginį kapšą ir įsikišo į užantį. Kitus banknotus vėl paslėpė skrynelėje po dokumentais.

Po kelių minučių Vanečka nusileido laiptais, įžengė į parduotuvėlę ir švystelėjo raktą ant prekystalio. Senis Enzelmanas sėdėjo kaip sėdėjęs, tik dabar palaimingai papsėjo papirosu, iš burnos leisdamas pilkus dvokiančius dūmus. Skorikas dėbtelėjo į senį ir žodžio netaręs išėjo pro duris.

Atsidūręs lauke Vanečka pasitaisė nudrengtą švarką, pasiūtą iš pilkos it pelės kailis medžiagos, ir lyg niekur nieko nudrožė atgal, Žaliojo tilto link. Sutvarkius reikalus Šnipiškėse, jo laukė žygis į dar nemalonesnį rajoną.

Vanečka neskubėjo. Prie Šventojo Rapolo bažnyčios už tris kapeikas nusipirko karštą pyragėlį su mėsa, dar kapeiką pridėjęs – stiklinę rūgščios giros ir žengė ant Žaliojo tilto. Pasirėmęs ant turėklų ėmė užkandžiauti, stebėdamas balandžio pabaigoje neįprastai įšilusioje Neryje besiturškiančius vaikiūkščius ir kelis suaugusiuosius. Iš Garmiesčio, įsikūrusio kiek aukščiau, vamzdžių į Nerį nugurgėdavo nemažai visokio „gėrio“, bet vilniečiai maudėsi be baimės, mat netoli Žaliojo tilto Universiteto dominijos alchemikai buvo pastatę mechaninius tinklus ir tie išvalydavo Nerį nuo nepageidautinų Garmiesčio „dovanų“.

Palengva ėmė temti. Navigatorių bokšte ant Gedimino kalno įsižiebė šviesos. Ten įsikūręs orlaivių navigacijos kontrolės centras margaspalviais šviesos signalais rodė kelią nerangiam krovininiam dirižabliui, taikančiam į Viščigavo orlaivių uostą. Sunkus dirižablio šešėlis krito ant miesto, bet retas vilnietis pakėlė galvą – per kelias dešimtis metų miestelėnai priprato prie kadaise stebuklingomis atrodžiusių mašinų.

Vanečka baigė kramtyti paskutinį kąsnį, nusivalė į švarką riebaluotus pirštus ir pėsčias patraukė į miesto centrą. Įkyrieji garinių diližanų vairuotojai į akis nelindo – negi darbininkas leis pinigus tokiai prabangai.

Išilgai Vilniaus gatvės įsižiebė dujiniai žibintai. Mėlynos jų liepsnelės savo forma priminė drūtą vyrioką, tuštinantį bokalą „Šopeno“ alaus. Tokie žibintai – Vilniaus alchemikų išradimas – anksčiau sutraukdavo minias smalsuolių, o aludarių pinigai byrėdavo į miesto iždą, bet tai buvo seniai, o dabar liepsnelėmis žavėjosi nebent atvykėliai. Vanečka spėriai pėdino Vilniaus gatve nesidairydamas į šalis, tik kirtęs Šventojo Jurgio prospektą kartą pusbalsiu nusikeikė, kai jo vos nepartrenkė nežinia iš kur išniręs vienaratis pedalminis.

Netoli Didžiojo teatro, kuriame šiomis dienomis vaidino žymusis klajojantis Baumano arklių cirkas, Skorikas atsidūrė sankryžoje. Kairėje į Rūmų aikštę vedė Preobraženskajos gatvė, bet Vanečka pasuko į dešinę – į Pohulianką.

Pohuliankoje buvo linksma – šalia populiaraus restorano „Harmonija“ grojo orkestras, o padavėjai vos spėjo suktis aptarnaudami lauko staliukus, okupuotus gausybės išalkusių ir ištroškusių svečių. Oras buvo geras, tad ūžė ir visos Pohuliankos smuklės, netgi apgailėtina „Žemutinė karčiama“, apie kurios pavandenijusį alų ir naktipuodžio tevertą maistą Vilniuje sklandė anekdotai. Už stalų pramaišiui skambėjo lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir net anglų kalbos, tačiau dauguma kalbėjo lietuviškai. Aljanso nurodymu Vilniuje tai buvo pagrindinė kalba, ir Universiteto dominijos rektorius Gimbutas su malonumu rūpinosi, kad šis nurodymas būtų vykdomas. Buvęs Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas tikriausiai vartėsi karste.

Vanečka buvo sotus pyragėlio, tad smukles aplenkė ir neilgai trukus atsidūrė pačiame Vilniaus pakraštyje.

Autoriaus komentaras:

Po pirmojo skyriaus pasukame laikrodį trisdešimt metų į priekį ir atsiduriame ten, kur ir vyks pagrindinis romano veiksmas - laisvajame Vilniuje, 1905-aisiais metais. Turbūt nereikia sakyti, kad šitas Vilnius kitoks, jis daug kuo skiriasi nuo istorinio Vilniaus. Neries krante išdygęs didžiulis pramoninis kompleksas - Garmiestis, už jo Viščigavo lauke kyla ir leidžiasi reisiniai dirižabliai, o jų kelią reguliuoja srkydžių valdymo centras, įsikūręs... kur kitur jei ne Gedimino bokšte. 

Beje, Viščigavo laukas yra istoriškai tiksli vieta, ją galima rasti senuosiuose Vilniaus žemėlapiuose. 

Tačiau bene didžiausias skirtumas, kurį pastebėsite knygoje ir kuris atskleidžiamas šioje ištraukoje - lietuvių kalba. 1905-aisiais metais Vilniuje lietuvių kalba buvo tikrai podukros vietoje. Laisvajame Vilniuje viskas kitaip - čia Universiteto rektoriaus ir miesto tarybos nurodymu kalba buvo pripažinta valstybine ir per trisdešimt metų visi prie to priprato ir prakalbo lietuviškai. Tačiau Vilnius yra atviras ir kosmopolitiškas miestas, tad čia labai sėkmingai sugyvena ir lenkų, rusų, anglų, vokiečių ir netgi dar egzotiškesnės kalbos.