Maro diena. Pirmoji ištrauka - Švendubrės vaitas

 

N u o t y k i a i  ne s i b a i g i a

 

Vilniaus legatas Antanas Sidabras,

alchemikas Jonas Basanavičius

ir nauji veikėjai –

antrojoje Akmens ir garo ciklo knygoje

 

MARO DIENA

 

Būkite pirmieji, perskaitę „Maro dienos“ ištrauką!

Švendubrės vaitas Juozas Vaikšnoras trumpais bukais pirštais pasikasė galvą,

atsikrenkštęs sodriai nusispjovė ant drėgnos žemės ir niūriai dėbtelėjo į

šalimais besibūriuojančius vyrus. Prietemoje mirgėjo rankose laikomi liepsnojantys

deglai. Vaitui vis labiau nepatiko mintis naktį pėdinti į Bokštą. Juk

galima sulaukti ryto, nuvažiuoti į Druskininkus ir grįžti su žandarais, tie viską

ir išsiaiškins. Bet laukti ryto vyrai nenorėjo, o visur nosį kaišiojančių žandarų

apsilankymo – juo labiau, nes patys turėjo ką slėpti. O ir vaitu, nors tas lyg ir

saviškis, dzūkeliai nelabai pasitikėjo ir dabar, čiaumodami papirosus, žvilgčiojo

į jį iš padilbų.

 

„Greičiau pradėsim, greičiau baigsim“, – mintyse atsiduso vaitas, vėl nusispjovė

ir nužingsniavo prie vyrų.

 

– Gal vis dėlto palaukim ryto? – pasiūlė nelabai tikėdamas sėkme.

– O maža kū anas jai per nakcį padarys? Išgvaltavos, o gal dar blogiau? –

atkirto vienas iš kaimiečių, o kiti ėmė linksėti pritardami.

Vaitas vėl atsiduso.

– Bet ar jūs tikri, kad taip ir buvo? Kad matėte jį, vedantį mergaitę į Bokštą?

– O kapgi, mylista, kapgi. Gi kai dzingo mergikė, puolėm ieškoc, vieni raistan

nubėgo, kici Nemunan žiūrėc, ar neprigėrė, maža kū, dabar vanduo ciek

pakilįs, kad slėnin nė nelįsk, – vienas per kitą sulalėjo švendubriškiai. – Ieškojom

ieškojom, nuo kojų nusivarėm, o mergica dzingo skradžiai žemį, kap tas

Raigardo miestas, jau galvojom, lipsim ant sielių, imsim pagaikščius ir aisim

Nemuno dugno badzyc. Ir tadu žiūrom, Baikis atabėga ir rankom kap malūno

sparnais plaka.

Baikis, tokią pravardę Švendubrėje užsidirbęs dėl nuolat laidomų „baikų“,

prasispraudė į priekį.

– Taigi, mylista, aš buvau bučius nuplukdįs pacian slėnio galan, kur ciek

daug vandenio, kad cik krūmų galukai macyc. Žiūrau į bučius, žuvį traukiu

ir balsus girdziu. Galvoju, mažu kas iš mūsiškių, gal Mackus ar Selvelis

traukia. Galvoju, tuoj aš jam baikų išromysiu. – Išgirdę žodį „baika“ keletas

kaimiečių susiraukė, bet nieko nepasakė, o Baikis pasakojo toliau: – Išlipau

iš luoto, kur vandenio mažiau ir medzių daugiau. Mislinu, iššoksiu, suriksiu

nesavu balsu, jie kai duosis vandenin, tai baika bus. Paskui klausau, gi balsai

lyg ir negirdėci, pažiūrau pro šakas, o ten jis aina ir dar mergikį už rankos

veda. Ir kažkū ausin kalba. Ėjo ir praėjo pas Užubalio kalnų, kur Bokštas

stovi. Mani net šiurpulys nupurtė, stvėriau bučius, parlėkiau, o cia jau visas

kaimas skalija, kad mergica dzingo.

– Baiki, negi nepažinai mergikės iš Švendubrės? – nepatikliai paklausė vaitas.

Valstietis patraukė pečiais.

– Iš kur man visas mergikes žinoci, mylista. Visos su kvarbatkėm, su karunkėlėm,

kur ty atskirsi. Dabartės matau, kad mūsiškė buvo. Ir Bokštan jų

nusivedė, kad many skradziai.

– Skubėc reikia, – karingai deglu mostelėjo kitas švendubriškis, geriau žinomas

kaip Stepo Pranas. Kitoje rankoje jis laikė sunkią uosinę lazdą.

Vaikšnoras Baikio pasakojimo klausė viena ausimi. Jau buvo kelis kartus

jį girdėjęs ir dabar tik tempė laiką laukdamas, kol Raigardo slėnyje visiškai

sutems ir švendubriškiai galbūt persigalvos, atidės mergaitės paieškas. Bet vakaras

lyg tyčia pasitaikė giedras, danguje pasalūniškai siūbavo ryški delčia.

– Ma jus šunes, – mostelėjo ranka. – Einam į Bokštą.

 

Pasišviesdami deglais švendubriškiai patraukė per žliugsinčias samanas,

atsargiai rinkdamiesi kelią tarp spanguolių krūmelių ir nedidukių pušelių.

Priekyje einantys vaitas ir Stepo Pranas baksnojo lazdomis į žemę, kad neįkristų

į kokį akivarą ir neatsisveikintų su galva. Raigardo raistas buvo vieta,

kur ir dieną nelabai kas kėlė koją, o ką jau kalbėti apie naktį.

Naktį raistas keistai šnypštė ir mirgėjo, it būtų pilnas pamėklių. Telkšančiame

vandenyje tarsi veidrodyje atsispindėjo mėnesiena, iš apačios apšviesdama

tumulais kylantį rūką. Staiga kažkur ilgesingai, it blogos lemties nešėjas, sukrykė

stulgys – ir švendubriškiams kūnai nubėgo pagaugais.

 

„Tetrūko, kad varpai imtų gausti“, – pagalvojo vaitas, prisiminęs kaime

sklandančią legendą apie raiste girdimus prasmegusio Raigardo miesto varpus.

Bokštas kaip visada išniro netikėtai. Vienam šone prisidengęs Užubalio kalnu,

jis stūksojo raisto viduryje tylus ir grėsmingas tarsi į viršų šaunanti ietis. Net

vyriausi dzūkų kaimų senoliai nebeprisiminė, kada ir kodėl jis buvo pastatytas.

Ilgokai stovėjo tuščias, masindamas šiurpių nuotykių ištroškusius vaikus.

 

Tačiau vieną dieną Raigardo slėnio bokšte atsirado šeimininkas.

Nemunas buvo kaprizinga upė, kartais Raigardo raistą užliedavo taip, kad

reikėdavo valties. Vanduo pakildavo iki apatinių Bokšto langų, ir švendubriškiai

spėliodavo, ką veikia Bokšte užsidaręs jo gyventojas. Bet šiemet didingoji

upė buvo ramesnė, ir iki Bokšto galėjai ateiti pėsčiomis, tik sušlapęs kojas.

Švendubriškiai prižygiavo prie Bokšto, užvertę galvas minutėlę spoksojo

į viršutiniame lange mirksinčią švieselę, paskui tarsi pagal komandą sužiuro

į vaitą. Tas krenkštelėjo, pasukiojo galvą ir – kur dėsis – žengęs žingsnį stvėrė

metalinį belstuką ir kelis kartus padaužė juo į duris. Beldimas aidu nusirito per

raistą ir buvo jo prarytas.

 

Jokio atsakymo. Vaitas pabeldė dar kartą, o valstiečiai ėmė nejaukiai trypčioti

ir skersakiuoti vienas į kitą.

Vaikšnoras jau buvo besižiojąs sakyti, kad nieko iš to nebus, kad reikia

braukti namolio, bet ūmai pasigirdo šnypštimas ir girgždėjimas, tarsi suktųsi

seniai netepti dantračiai, ir Bokšto durys palengva atsivėrė.

Vaitas neryžtingai žengė žingsnį ir sustojo tarpdury.

Jis pamatė siaurą koridorių, apšviestą sienose įtaisytų alcheminių „salamandrų

liežuvėlių“, tik skleidžiančių ne įprastą žalsvą, o pilkšvai gelsvą šviesą.

Koridoriaus galas slypėjo prietemoje.

Padrąsinti šviesos valstiečiai stumtelėjo vaitą ir sugužėjo vidun, bet tuoj pat

sustojo kaip įbesti.

 

Koridoriaus gale stovėjo žmogus. Jis buvo aukštas, pailgo veido, su vešliais

ūsais. Net ir neryškioje šviesoje buvo matyti, koks blyškus jo veidas, o

skruostai įdubę, plaukai susitaršę. Žmogus vilkėjo diržu perjuostą juodo aksomo

chalatą, bet neatrodė apsimiegojęs. Jis nieko nesakė, tik stovėjo ir žiūrėjo į

nekviestus svečius.

Geriau įsižiūrėjęs vaitas pastebėjo, kad po chalatu vyras vilki baltus marškinius,

pasirišęs kaklajuostę, o ant pirštų žybsi keli žiedai.

Vaitas kiek patrypčiojo karštligiškai galvodamas, kaip kreiptis į Bokšto šeimininką.

Švendubrėje ir Lipliūnuose tas žmogus buvo vadinamas įvairiai – užkeikėju,

žiniuoniu, kartais net raganiumi, bet šitaip kreiptis būtų buvę kvaila.

– Taigis, labą vakarą, garbusis... eee... mylista... tamsta... – suvapėjo vaitas

ir nutilo.

 

Bokšto gyventojas į pasveikinimą neatsakė, tik toliau stebeilijo į valstiečius.

– Kur mergikį padėjai, velne! – ūmai gerklę paleido išdrąsėjęs Stepo Pranas.

Jis nustūmė vaitą šonan ir mosuodamas savadarbiu vėzdu žengė artyn.

Blyškiaveidis vyras vos krustelėjo galvą ir pažvelgė į drąsųjį švendubriškį.

– Mergikę? – ištarė pagaliau. Jo balsas buvo kimus ir tylus, bet kupinas

nežinia kokios jėgos. – Kokią mergikę?

– Mergikį, mūs Anikį, kuri šiandzien išėjo prie Nemuno gėlyčių pasirinkc,

– nebe taip ryžtingai pasakė valstietis. – Va, Baikis matė, kap tu... eee...

tamsta jų už rankos Bokštan vedeisi.

Vyro akys nukrypo į Baikį.

– Tai kad ir nežinau, ar ty tikrai mylista buvo, – skėstelėjęs rankomis sumikčiojo

tas. – Gal cik pasrodė man, tai baika būtų. – Jis dirbtinai susijuokė,

bet tuoj užsičiaupė pajutęs piktus švendubriškių žvilgsnius.

– Galiu jus užtikrinti, vaite ir visi tamstos, – negarsiai ištarė blyškiaveidis,

– bokšte jokios mergikės nėra ir nebuvo. Bet jei norite įsitikinti patys, galit

apsižvalgyti.

– Ką jau ten, ką ten... – sumirksėjo Vaikšnoras.

– Malonėkit, – paragino vyras. – Kad visiems būtų ramiau.

 

Norėdamas kuo greičiau dingti iš šios nejaukios vietos, vaitas greitai įkišo

galvą į nedidelį valgomąjį, virtuvėlę ir sandėlį pirmame aukšte, tada pūkšdamas

užlipo įvijais laiptais. Antrame aukšte buvo įrengtas darbo kambarys, nuo

grindų iki lubų prikrautas knygų. Prieš vėl leisdamasis apačion vaitas žvilg-

telėjo į miegamąjį. Čia buvo nedidelė alkova, nuo kambario atskirta sunkia

užuolaida. Iš paskos einantis Bokšto šeimininkas delnu brūkštelėjo per chalato

skverną. Susivokęs, kad žmogus turbūt jau buvo susiruošęs miegoti, Vaikšnoras

išraudo ir paskubėjo grįžti į koridorių, kur trypčiojo sutrikę valstiečiai.

Vaitas tik papurtė galvą ir po nosimi burbtelėjęs atsiprašymą smuko pro

duris, o jam iš paskos ir visa Švendubrės kariauna, dilbčiodama į nelaimingąjį

Baikį.

 

– Važiuokit rytoj į Druskininkus, kvieskit žandarus ir ieškokit mergaitės, –

juos pasivijo blyškiojo vyro balsas, ir Bokšto durys užsivėrė.

 

Vyras kiek pastovėjo prie durų klausydamasis tolstančių balsų, paskui pasisuko

ant kulno ir nudrožė koridoriumi. Jam už nugaros palengva geso „salamandrų

liežuvėliai“. Prie laiptų žmogus spustelėjo gerai paslėptą rankeną, ir

grindyse prasivėrė didoka skylė. Žemyn į akliną tamsą vedė akmeniniai laipteliai.

Vyras nukabino nuo sienos „liežuvėlį“ ir pasišviesdamas juo nulipo žemyn.

Apačioje, jau po žeme, buvo mažytis rūsys. Švendubrės ar kurio kito kaimo

valstiečiai tokiame būtų laikę bulves, burokus, batvinius, ant sijų kabinę

lašinių paltis ir rūkytus kumpius. Tačiau Bokšto rūsyje jokių kaimiškų gėrybių

nebuvo.

 

Čia stovėjo grotuotas narvas, o jame tupėjo žmogus. Išgirdęs žingsnius jis

pakėlė galvą, ėmė muistytis ir mykti. Kalbėti jam kliudė į burną įkištas kamšalas.

Rankos ir kojos buvo prirakintos prie akmenimis grįstų grindų.

Blyškiaveidis pakabino alcheminį žibintėlį ant tam skirto kablio žemose

lubose, sudėjęs rankas už nugaros pasilenkė ir atidžiai apžiūrėjo savo kalinį.

Tas atsakė neapykantos kupinu žvilgsniu.

Apdriskusi caro rekrūto uniforma, suplyšusios, varnalėšomis aplipusios

kelnės, iki gyvuonies nudraskytos panagės ir krauju pasruvusios akys. Ir kraupiai

apdegintas veidas. Kruvini dryžiai ant skruostų – matyt, jam taip skaudėjo,

kad net nagais bandė lupti odą. Dezertyras? Galbūt. Blyškiaveidis girdėjo

apie masiškai sprunkančius caro kareivius, ypač po neseniai nuslopintos revoliucijos.

Ir Gudija buvo visai šalia, bet paprastai pabėgėliai taikydavo į pietus, į

bekraščius Lenkijos miškus, o ne į Druskininkų apylinkes, kur stovėjo karinis

garnizonas. Kas jį atnešė į Raigardo slėnį ir kuo užkliuvo Nemuno pakrantėse

gėles skynusi mergytė? Kas pažadino žmoguje žvėrį? O gal žmogaus jame seniai

nebelikę?

 

Bokšto šeimininkas drąsiai įkišo ranką pro grotas ir ištraukė kamšalą kaliniui

iš burnos. Tas akimoju iššiepė dantis ir bandė pastverti už rankos, bet

blyškiaveidis buvo greitesnis. Apskurėlis sugriežė dantimis, aplink lūpas pasirodė

putos, jis prapliupo rėkti rusiškai, šlykščiausius keiksmus svaidydamas

pramaišiui su tiesiog šunišku lojimu.

Blyškiajam vyrui tai nepadarė jokio įspūdžio. Jis atidžiai stebėjo besidraskantį,

menkai žmogų primenantį kalinį, tarsi mėgindamas įsidėmėti smulkiausias jo

elgesio ir išvaizdos detales. Galiausiai apžiūra, matyt, liko patenkintas, nes nukabino

alcheminį „liežuvėlį“ ir pasišviesdamas juo užlipo laiptais aukštyn.

Užsivėrus grindų angai belaisvio riksmas nutilo, tačiau bokšto šeimininko

ausyse tebeskambėjo atsklindantis nuo Nemuno beviltiškas gėles skynusios

mergytės klyksmas ir kitas, dar baisesnis – ugnies deginamo dvikojo žvėries.

Jis užėjo į miegamąjį ir praskleidęs storą užuolaidą patyliukais įkišo galvą į

alkovą. Žvilgsnis iš karto susidūrė su dviem didelėmis apskritomis vaikiškomis

akimis, spoksančiomis į jį iš po antklodės.

 

– Ko nemiegi? – švelniai paklausė vyras. – Nebijok, tu čia saugi. Jis negali

tavęs pasiekti.

Liepsnų apimto, agonijoje besiraitančio savo grobio netekusio žvėries riksmas

blyškiojo vyro ausyse skambėjo kaip muzika, kaip gražiausia simfonija.

– Neatiduok manęs jiems, – tylutėliai paprašė dvi akys.

Bokšto šeimininkas tik papurtė galvą.

– Miegok, – tyliai tarė jis ir užtraukė užuolaidą.

Įvijais laiptais jis užlipo į patį Bokšto viršų. Sudėjęs rankas pastovėjo prie

siauro lango, pro kurį buvo matyti mėnesienos sidabru žėrintis Nemuno vingis.

Kaip ir visi jo ordino magai, vyras tikėjo, kad tai likimas lėmė jam išgelbėti

nuo žvėries upės pakriūtėje gėles rinkusią mergaitę. Ir jis nesiruošė grąžinti jos

į Švendubrę. Su likimu nejuokaujama. Tačiau ką daryti su mergaite, blyškusis

vyras dar nežinojo.

 

Jis papurtė galvą, tarsi atidėdamas sunkias mintis ateičiai, ir nusigręžęs nuo

lango žengė prie kampe stovinčio didelio molberto. Šalia rikiavosi teptukai ir

dažai. Drobė buvo beveik baigta, keli potėpiai – ir joje pavaizduotas demonas

išskleistais juodais sparnais įgijo požeminiame narve tūnančio rusų dezertyro

bruožų. Demonas niūriai žvelgė į jį supančius milžiniškus bokštus apvaliomis

angomis.

 

Bokšto šeimininkas liovėsi tapęs, atsitraukęs metė paskutinį žvilgsnį į darbą

ir liko juo patenkintas. Tada paėmė kitą teptuką, kurio galiukas blyškiai švytėjo,

ir keliais įgudusiais judesiais brūkštelėjo sunkiai įžvelgiamą parašą: M K Č

 

MARO DIENA

pasirodys

2014

Autoriaus komentaras:

"Maro diena" - antroji Akmens ir Garo miestų ciklo dalis ir "Vilko valandos" tęsinys. Ši "Maro dienos" ištrauka publikuojama antrajame 'Vilko valandos" leidime. Jeigu įsigijote pirmąjį - maloniai prašome skaityti ją čia. "Maro diena" dienos šviesą (kalambūras paliktas speciališkai) išvys 2014 metais.