V. Vilniaus Bėdos ir nepageidaujamas svečias

 

Prie Baltųjų Pohuliankos Stulpų nuobodžiaudami stovėjo du vyrai mėlynomis Vilniaus legiono uniformomis. Miesto legatas nesyk buvo pareiškęs: mes atsakome tik už saugumą Vilniuje, o Vilnius baigiasi ties Baltaisiais Pohuliankos Stulpais.

O už jų... Už jų prasidėjo Bėdos.

Anot legato, Bėdos – tai jau ne Vilniaus bėdos. O tiedu legionieriai čia stovėjo vien tam, kad įspėtų praeivius, jog šie tuoj įžengs į patį pavojingiausią Vilniaus (tiksliau, tuoj už Vilniaus prasidedantį) rajoną. Bet vilniečiai ir patys žinojo, ko galima tikėtis iš Bėdų, tad sargybiniai dykinėjo ir stūmė laiką laukdami pamainos.

Tuoj už Stulpų vaizdas pasikeitė. Bėdų pradžioje plytėjo negrįsta Šlapioji aikštė, kurioje žiemą vasarą telkšojo didelės gilios balos. Nuo čia it aštrūs spinduliai gilyn į Bėdas smigo penkios gatvės. Greta aikštės kėpsojo kelios smuklės. Jose galėjai greitai užkąsti arba dėl drąsos išmesti vieną kitą klebonišką. Be to, Šlapiojoje aikštėje nuolat sukiojosi savo paslaugas siūlantys vingriai. Nori patekti į artimiausius lošimo namus – kreipkis į vingrį, nori į pakantumo namus, bet bijai užsikrėsti sifiliu, – vingriai ir čia padės išsirinkti padoresnę įstaigą. Galų gale, nori pasileisti plaukus ir pašėlti Bėdose, bet bijai netekti ir plaukų, ir piniginės – keli raumeningi vingriai už tam tikrą mokestį visą naktį saugos tave, o paryčiais ant rankų nuneš iki Baltųjų Stulpų ir netgi pasirūpins, kad garinis diližanas saugiai pargabentų namo bejausmį tavo kūną.

Kadaise keli verslūs vingriai čia buvo įkūrę bendrovę „Vingrių tramvajus“ ir atviru tramvajumi vežiojo atvykėlius po įdomiausias Bėdų vietas, bet Vilniaus taryba verslą greitai užraukė, nes per pirmąsias dvi savaites keleiviai buvo keturis kartus apiplėšti. Sklido kalbos, kad prie apiplėšimų nagus prikišo patys tramvajaus savininkai. Vingriai miestui buvo tikras galvos skausmas. Taryba ilgai svarstė, kaip priversti juos išsiimti patikimumo popierius ir mokėti mokesčius, bet galų gale numojo ranka. Taigi mieste sparčiai daugėjant gyventojų, sykiu klestėjo ir vingrių versliukai.

Vanečka į Bėdas žengė su tūkstančiu rublių švarko kišenėje, bet vingrių paslaugomis naudotis neketino, nes netgi pačiam įžvalgiausiam Bėdų gudručiui nebūtų dingtelėję apiplėšti tokį driskių.

Skorikas įsmuko į Apsirijėlių skersgatvį. Čia grūdosi daugybė prekystalių. Jų šeimininkai ištisą parą kažką čirškino, virė, troškino, marinavo ir skardžiais balsais gyrė savo patiekalus. Prašalaičiui vingriai (žinoma, už atlygį) šnipštelėdavo, kurie kepsniukai iš tikros avienos, o kurie iš žiurkių, šįryt sugautų guvių Bėdų berniukų, tik ir čia buvo viena bėda – nevertėjo aklai tikėti vingrių patarimais.

Apsirijėlių skersgatvis garsėjo viena gera savybe – čionai nebuvo laikomasi Bėdose įprastos tradicijos pro langą surikti: „Ei, smirdžiau!“ ir šliūkštelėti ant galvos naktipuodžio turinį. Kita vertus, gatvelę buvo itin pamėgę kišenvagiai, tad Vanečka Skorikas apdairiai prispaudė ranką prie širdies, prie tos vietos, kur užantyje paslėptas gulėjo jo turtas.

Už Apsirijėlių skersgatvio prasidėjo tikrosios Bėdos – dešimtys painiai susiraizgiusių gatvelių, vienur susijungiančių, kitur vedančių į keistus kiemelius, o kartais pasibaigiančių akligatviu. Vanečka nebuvo Bėdų labirintų žinovas, bet paskirtąją susitikimo vietą spėjo išžvalgyti gan gerai, tad nedvejodamas pasuko kairėn, mitriai užleido kelią dviem nusitašiusiems upeiviams, dėbtelėjo į solidų poną, vingrio vedamą į nealcheminio opiumo rūkyklą. Pono marškinių apykaklė buvo prasegta, ir Vanečka pamatė auksinę grandinėlę. Galėjo lažintis, kad kitą rytą grandinėlė jau bus vingrio rankose. Arba žmogaus, kuris vertina tokius daikčiukus. Galiausiai Skorikas atsidūrė po iškaba, vaizduojančia alų maukiantį pasišiaušusį apuoką.

Tuo metu smuklėje linksminosi įprasta kompanija.

– Nu vot aš jai ir sakau: kur tavo, boba, protas? – patenkintas dėmesiu garsiai kalbėjo nuolatinis „Geležinio apuoko“ lankytojas ir kelių pakantumo namų savininkas Icka Lupetas. – Kodėl šliundras verbavai prie šulinio, tiesiai priešais nuovados langus? Tarsi mieste nebūtų kitų vietų, kur tos vištos renkasi.

Klausytojai sužvigo taip, kad net alaus bokalai skimbtelėjo. Icka irgi parodė iškirmijusius dantis ir pasakojo toliau:

– Aišku, tuoj išlindo tas smurgena pristavas Smutkevičius, matau, jau taikosi čiupti mano Malką. Sako: ponia Knop, jūs areštuojama už neteisėtą mėginimą įdarbinti merginas. Galvoju sau, gal tą kvaišą Malką tikrai palikti porai dienelių šaltojoj, kad proto įkrėstų? – Icka atsilošė, sriūbtelėjo alaus ir išskėtė rankas. – Betgi žinot mane, esu minkštaširdis. Na ką, reikia bobą gelbėt. Išsitraukiau peiliuką, priėjau iš nugaros ir sakau: Smutkeli, ko čia prie ponių kabinėjiesi, gal gyvent nusibodo?

– O ką jis? – vienu metu paklausė keletas balsų.

– Ką jis... – Lupetas gūžtelėjo pečiais ir išsišiepė. – Ką tas Smutkelis prieš tikrą vyrą? Suvapėjo kažką ir paleido mano Malką. Dar norėjau pareikalauti, kad atsiprašytų damos, bet neturėjau laiko. O jus visus kviečiu išmėginti mano naujųjų gražuolių. „Apuoko“ lankytojams – pigiau, dėsit pusrublį, ir mergaitės jūsų.

Sugėrovai pritardami padaužė bokalais per stalus, o Icka tylomis džiaugėsi, kad niekas iš jų tą valandą nebuvo prie šulinio ir nežino, kodėl jam staiga „pritrūko laiko“. Ogi pasirodžius vienam iš Vilniaus legionierių, jiedu su Malka apsigręžė ir pasipustė padus, kiek įkabindami spruko kiemais ir daržais. Su legionieriais menki juokai.

Netikėtai smuklės durys atsilapojo ir vidun įžengė anksčiau nematytas žmogus. Lupetas išsyk įsmeigė į jį akis ir iššiepė dantis, tapdamas panašus į smulkiadantę žiurkę. „Geležiniame apuoke“ nepažįstamieji nebuvo itin pageidaujami.

Žmogus sustojo ir apsidairė, tarsi ko ieškotų. Vieną ranką jis laikė kišenėje, kita kadaravo prie šono. Icka nužvelgė atėjūną – aptriušusį jo švarką, pigius aulinius batus, tada nusliuogė nuo kėdės.

– Ei, dėdule, vargo dulke, ar tik nebūsi pasiklydęs? – pragydo artėdamas prie Vanečkos Skoriko, mat tai buvo jis. – Čia padori užeiga ir juodnugariai nepageidaujami, ar ne taip, vyručiai?

Vyručiai vieningai subliuvo: „Jo, jo!“ Tokio palaikymo įkvėptas Icka žengė prie Vanečkos ir stipriai stumtelėjo, delnais tvodamas į krūtinę. Ir vos nesucypė iš skausmo, kai jam už alkūnės žaibiškai sugriebė plieniniai gniaužtai. Ickai net nusikeikti nespėjus Skorikas pasilenkė ir kažką sušnibždėjo į ausį. Jis gerai žinojo, kaip tvarkytis su tokiais niekšeliais.

Ūmai Lupeto veidas persimainė – visas šaunumas kaipmat išgaravo, jis baimingai įsistebeilijo į suspaustą alkūnę. Smuklėje visi nustebę nuščiuvo.

O Vanečka vėl pasilenkė ir sušnibždėjo Lupetui į ausį:

– Ir dar... Jei nenori, kad visi sužinotų, koks esi bailys ir kaip gėdingai sprukai nuo legionierių, dabar garsiai nusijuok, paplekšnok man per petį, pavadink bičiuliu ir paprašyk, kad pavaišinčiau alumi. – Ir atleido gniaužtus.

Icka išsyk pakluso. Nevalingai trindamas alkūnę nusižvengė it arklys, apkabino Skoriką per pečius ir sušuko:

– Ei, bičiuli! Kad tave kur, nepažinau. Ir kaip aš čia šitaip... Turbūt turtingas būsi. Nagi, pavaišink alučiu.

Skorikas pasisuko į smuklininką ir kilstelėjo du pirštus, tada abu su Lupetu įsitaisė prie atokiau stovinčio staliuko. Smuklės lankytojai patraukė pečiais ir grįžo prie savo reikalų. Po kelių minučių smuklininkas atnešė du bokalus kartu su dubeniu sūdytų riestainėlių ir pastatė priešais Vanečką. Nežinodamas, kaip elgtis, Icka pašnairavo į alų, tada į Skoriką. Tas palinko artyn.

– Dabar dviem gurkšniais išgerk alų ir dink man iš akių, – šnipštelėjo Ickai. – Jeigu šį vakarą pamatysiu besitrinantį „Apuoke“ arba aplinkui – užmušiu, – įspėjo nuoširdžiai.

Bėdose lankėsi dviejų rūšių žmonės – tie, kuriuos galėjai stumdyti, ir tie, kurie stumdė kitus. Vanečka Skorikas priklausė prie pastarųjų, Lupetas – prie anų. Taigi jis mikliai ištuštino bokalą, lyg būtų gėręs vandenį, ir paklusniai išsliūkino iš smuklės.

Akimirksniu pamiršęs bėdžių, Vanečka susimąstęs gurkštelėjo alaus, užkando riestainėliu. Jį vėl ėmė graužti namų ilgesys. Ir kada pagaliau galės grįžti į gimtąją Maskvą ir tapti tikruoju savimi?

Vanečka Skorikas iš tiesų buvo toli gražu ne apgailėtinas šaltkalvis, o caro armijos karininkas, Trečiojo žvalgybos departamento fileris, tai yra seklys Ivanas Skorochodovas, prieš tris mėnesius atsiųstas į Vilnių. Po teisybei, ta misija – šnipinėjimas – jį ne itin džiugino, bet vyresnybės įsakymų kariškiai neaptarinėja. Skorochodovas gan gerai kalbėjo lenkiškai, kadaise jau buvo lankęsis Vilniuje. Šįsyk čionai jis atkako apsimetęs pabėgusiu caro rekrūtu (tokių buvo daug), o prisistatinėdavo esąs savamokslis šaltkalvis Vanečka Skorikas. Skorochodovui buvo pažadėta, jog tai paskutinė jo paskyrimo vieta. Atidirbk iš širdies carui ir tėvynei, o tada jau keliauk į užtarnautą poilsį ir veik, ką tik geidi: nori, klausykis lakštingalų, nori, rymok po svyruonėliais Zamoskvorečės beržais. Filerį paprastai atšaukdavo tik kai tas nuveikdavo ką nors svarbaus, tik tada būdavo skubiai ištraukiamas iš svetimo miesto. O jei dykinėdavo be naudos, tada jau tame mieste trūnyk kad ir kelerius metus.

Taigi Vilniuje Skorochodovas gaudė laimės paukštę – ieškojo ko nors ypač įdomaus, o darbavosi iš peties. Kai kuriuos kontaktus jis gavo iš jau atšaukto filerio, kitus žmones užverbavo pats. Buvo gudrus, tad nešmėžavo legionieriams prieš akis, nors kartą, kad ir labai nenoriai, teko susitepti rankas. Vienas anarchistas, tikėjęsis rasti prieglobstį Aljanse ir dėl to Trečiajam departamentui kėlęs nerimą, dabar maitino vėžius Pavilnių tvenkiny. Bet didžioji sėkmė nusišypsojo visai neseniai. Ivanas iššniukštinėjo apie vienos porelės nuodėmingus ryšius ir dabar abu balandėlius laikė už trumpo pavadžio, grasindamas paviešinti skandalingus jų santykius. Laisvasis Vilnius buvo pakantus miestas, bet sodomitams galėjo būti riesta. Ir štai visai neseniai vienas iš tos porelės, gal vyras, o gal žmona (vien pagalvojęs apie tai Ivanas pasišlykštėjęs nusispjovė) pranešė galįs gauti itin slaptų brėžinių kopijas. Mainais paprašė palikti ramybėje ir pinigų. Ivanas apsidžiaugė – laimės paukštė pati skrido jam į nagus. O Trečiajam departamentui pasidarė baisiai smalsu, kokie brėžiniai braižomi mechanikų ir alchemikų mieste.

Ivanas Skorochodovas labai norėjo namo ir buvo visai arti tikslo. Dabar jis su nerimu laukė ir spėliojo: ateis – neateis, atneš brėžinius ar neatneš?

„Apuoke“ jį visi, išskyrus smuklininką, jau buvo spėję pamiršti.

Ivanas čiupo alų ir riestainėlius, nupėdino į salės gilumą ir ten įsitaisė prie stalelio. Dvi raižiniais puoštos pajuodusios medinės kolonos ne tik slėpė jį nuo pašalinių akių, bet ir saugojo nuo skraidančių bokalų ar įsišėlusių smuklės svečių. Muštynės „Apuoke“ vykdavo kiekvieną vakarą – tai jau buvo tapę tradicija.

Ivanas nevalingai kyštelėjo ranką į vidinę švarko kišenę, kur gulėjo vardinis laikrodis paauksuotu ciferblatu, bet atsitokėjęs kreivai šyptelėjo. Rusijos agentas Skorochodovas, užsitarnavęs aukštą karininko laipsnį, galėjo puikuotis laikrodžiu, bet kuklusis šaltkalvis Vanečka Skorikas su juo būtų atrodęs itin keistai ir kaipmat atkreipęs kieno nors dėmesį.

Skorikas į „Apuoką“ atėjo daug anksčiau, nei buvo susitaręs, ir dabar paniręs į savo mintis lėtai gurkšnojo alų.

Smuklė jau buvo sausakimša, visi stengėsi perrėkti vienas kitą reikalaudami alaus, bet muštynėmis dar nekvepėjo. Kaip tik tokiu palankiu metu, nors ir šiek tiek pavėlavęs, pasirodė žmogus, kurio nekantraudamas laukė Ivanas.

Autoriaus komentaras:

O štai ir rajonas, kuris lyg ir išgalvotas, bet neabejotinai egzistavo kone kiekviename didesniame mieste. Mano Vilniuje tai Bėdos - blogiausią reputaciją turintis rajonas, tačiau jo gyventojams vis tiek jaučiu simpatiją. 

Baltieji stulpai, žymintys miesto ribą, stovėjo dabartinių Basanavičiaus ir Savanorių gatvių susijungime, maždaug ten, kur dabar yra vadinamasis Konarskio gėlių tugelis. Taigi galime įsivaizduoti, kad Bėdos yra Savanorių ir Vilkpėdės teritorijoje. O šiomis dienomis ten užklydęs nusileidus saulei irgi gali sulaukti Bėdų. 

Beje, Icka Lupetas - realiai egzistavęs personažas. Apie jį tinklalapyje parašysime vėliau. 

Ištraukoje minimos vietovės: