Knygos ištraukos

"Vilko valanda" prasideda nuo ekskurso į praeitį - 35 metus iki veiksmo pradžios, kai Rusiją valdė caras Aleksandras II ir po kurio ekonominių reformų Rusijai katastrofiškai trūko pinigų. Ją taip pat ėdė milžiniško masto korupcija, į kurią buvo įklimpę aukščiausi pareigūnai. Besikuriančio Aljanso architektams tokia ant finansinės prarajos atsidūrusios Rusijos būklė buvo neįtikėtinai naudinga. Beje, visi šios ištraukos veikėjai - istoriškai autentiškos asmenybės

Pirmosios gildijos pirklio Aleksandrovo rūmų istorija nėra fantazijos vaisius, tik šiek tiek pakeistas veiksmo laikas. O Peterburgas iš tiesų mirė iš juoko, kai įsimylėjęs pirklys ėmė statyti "viešojo naudojimo vilas". Iš trijų tokių Aleksandrovo rūmų du buvo nugriauti sovietiniais šešiasdešimtaisiais. O tie rūmai, apie kuriuos kalbama knygoje, pasak šaltinių vis dar tebestovi. 

Gali kilti klausimas, kiek realu, jog didžiosios Europos valstybės taip lengvai sudarinėtų sandorius išleisdamos iš savo rankų ištisus miestus. Be abejo, sunku tikėtis, jog taip būtų pasielgusi Britanija. Vokietija ar Prancūzija - ekonomiškai stiprios ir šimtametes tradicijas turinčios valstybės. Tačiau Austro-Vengrijos ir Rusijos imperijos XIX amžiaus viduryje iš tiesų sunkiai sirgo. Ekonominės caro reformos nuvarė šalį prie bankroto ir vienas iš problemos sprendimų galėjo tapti laisvųjų miestų statuso suteikimas. Atkreipkime dėmesį, jog rusai Aljansui atidavė periferinius miestus, o austrai - Prahą, kuri buvo svarbus miestas, bet istoriškai nepaklusnus ir sunkiai valdomas, ypač dėl didelės tam tikrų okultinių organizacijų įtakos. Krokuva ir taip jau buvo de facto laisvasis miestas, o su turkais Aljansas susitarė tik dar dalinio valdymo. Faktiškai Konstantinopolis buvo reikalingas tik kaip baigiamoji žiedo dalis. 

Be to, juk niekas ir labai rimtai nežiūrėjo į Rotšildų planus

Po pirmojo skyriaus pasukame laikrodį trisdešimt metų į priekį ir atsiduriame ten, kur ir vyks pagrindinis romano veiksmas - laisvajame Vilniuje, 1905-aisiais metais. Turbūt nereikia sakyti, kad šitas Vilnius kitoks, jis daug kuo skiriasi nuo istorinio Vilniaus. Neries krante išdygęs didžiulis pramoninis kompleksas - Garmiestis, už jo Viščigavo lauke kyla ir leidžiasi reisiniai dirižabliai, o jų kelią reguliuoja srkydžių valdymo centras, įsikūręs... kur kitur jei ne Gedimino bokšte. 

Beje, Viščigavo laukas yra istoriškai tiksli vieta, ją galima rasti senuosiuose Vilniaus žemėlapiuose. 

Tačiau bene didžiausias skirtumas, kurį pastebėsite knygoje ir kuris atskleidžiamas šioje ištraukoje - lietuvių kalba. 1905-aisiais metais Vilniuje lietuvių kalba buvo tikrai podukros vietoje. Laisvajame Vilniuje viskas kitaip - čia Universiteto rektoriaus ir miesto tarybos nurodymu kalba buvo pripažinta valstybine ir per trisdešimt metų visi prie to priprato ir prakalbo lietuviškai. Tačiau Vilnius yra atviras ir kosmopolitiškas miestas, tad čia labai sėkmingai sugyvena ir lenkų, rusų, anglų, vokiečių ir netgi dar egzotiškesnės kalbos. 

O štai ir rajonas, kuris lyg ir išgalvotas, bet neabejotinai egzistavo kone kiekviename didesniame mieste. Mano Vilniuje tai Bėdos - blogiausią reputaciją turintis rajonas, tačiau jo gyventojams vis tiek jaučiu simpatiją. 

Baltieji stulpai, žymintys miesto ribą, stovėjo dabartinių Basanavičiaus ir Savanorių gatvių susijungime, maždaug ten, kur dabar yra vadinamasis Konarskio gėlių tugelis. Taigi galime įsivaizduoti, kad Bėdos yra Savanorių ir Vilkpėdės teritorijoje. O šiomis dienomis ten užklydęs nusileidus saulei irgi gali sulaukti Bėdų. 

Beje, Icka Lupetas - realiai egzistavęs personažas. Apie jį tinklalapyje parašysime vėliau. 

Kai kurie veikėjai čia pasirodo pirmą kartą, vėliau dar ne kartą figūruos vėlesniuose romano puslapiuose, bet turbūt visiškai nesunku atrasti ir jų dabartinius prototipus. Bėdose klaidžiojanti elgeta - Bėdų Rožė? Skamba pažįstamai? Feliksas Porcijanka irgi gali kai ką priminti - nors tai gali būti tik jūsų vaizduotės vaisius. 

Choleros kapinės iš tikro buvo Vilniuje ir jose buvo laidojami nuo epidemijos pasimirę vilniečiai. 

O kam gi atiteko paslaptingieji brėžiniai ir koks tolimesnis jų likimas - sužinosite jau perskaitę visą "Vilko valandą"

Tikimės, kad elektroninė angliška "Vilko valanda" versija pasirodys 2013 metų vasarą 

x  x  x 

We expect "Hour of the Wolf" e-book to be ready for sale in Summer 2013.

"Maro diena" - antroji Akmens ir Garo miestų ciklo dalis ir "Vilko valandos" tęsinys. Ši "Maro dienos" ištrauka publikuojama antrajame 'Vilko valandos" leidime. Jeigu įsigijote pirmąjį - maloniai prašome skaityti ją čia. "Maro diena" dienos šviesą (kalambūras paliktas speciališkai) išvys 2014 metais.