Kamane.lt: Apie istoriją literatūroje ir "Vilko valandą"
2013-08-21 10:54:08

Ne per seniausiai meno žinių portale Kamane.lt buvo spausdinama diskusija apie istoriją literatūroje. Perspausdiname ištrauką, kurioje diskutuojama apie "Vilko valandą", o apačioje rasite nuorodą į visą diskusiją: 

Mindaugas Grigaitis:  Tačiau egzistuoja ir kita „istorinės literatūros“ kategorija, kuri manęs nė kiek nedirgina dėl nesugebėjimo pasiekti tos mano akcentuotos ypatingos kalbinės organizacijos. Tarkim, Tapino „Vilko valanda“ yra visai kitokio pobūdžio tekstas – tai populiarioji literatūra, net ir nepretenduojanti į jokį elitiškumą ar išliekamąją vertę. Svarbiausia jai suteikti skaitymo malonumą ir nenuostabu, kad ji randa savo skaitytoją. Kai nėra didelių pretenzijų, tai ir priekaištų didelių sakyti nesinori: stiliaus aukštumų „Vilko valandoje“ nėra, bet ne visada literatūrai jų ir reikia. Manau, Tapinas sukuria gana įdomų pramoginį romaną. Kitas klausimas būtų dėl abiejų Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ dalių ar „Danieliaus Dalbos & kitų istorijų“ pižoniškas įmantrumas ir rafinuotumo siekimas, snobiškas istorinių žinių demonstravimas ištirpsta gana banalioje kalboje, todėl skaitant tik ir kirba mintis, ar tikrai tos knygos vertos laiko ir tų nemažų pinigų, kuriuos mokėti reikia ne tiek už kūrinio kokybę, kiek už puikiai strateguojamą marketingą.

Loreta Varaniūtė: Taip, po jau aptartų romanų net sunkoka sugalvoti, į kokią čia lentynėlę įbrukus Tapino „Vilko valandą“. Telieka pritarti, kad tai išties unikalus kūrinys dabartinėje Lietuvos literatūroje. Vietoj graudžių istorinių pasakojimų jis pasiūlo fantastinę kelionę. Miestą supa savitas fiktyvus istorinis kontekstas, tačiau kartais apima keistas deja vu jausmas. Čia istorija fiktyvi, bet vis dėlto nekelia nei nusivylimo, nei maišto. Galų gale, kūrinys turi būti įtikimas, ir tam puikiai panaudojami įvairiausi intertekstai (nors, deja, dalis jų nurodo į dabartį, o ne į praėjusio šimtmečio pradžią). Knyga užburia skirtingų elementų derme, minėtuoju humoru, gyvumu, atidžiai kuriamais ryšiais tarp veikėjų, skirtingais požiūrio taškais, medijų žaidimu ir kt. Ir nesvarbu, populiarioji tai literatūra ar ne — kai kuriems efekto siekiantiems autoriams yra ko pasimokyti. Žinoma, prikibti galima prie tam tikro stereotipiškumo, smulkių pasikartojimų, eklektikos ar tam laikmečiui nebūdingos kalbos.

Urtė Sakalytė: Kadangi diskusijos moderatorius akivaizdžiai provokuoja sakydamas, kad romanas „Vilko valanda” yra populiarioji literatūra, nepretenduojanti į jokį elitiškumą ar išliekamąją vertę, aš, kaip arši populiariosios literatūros šalininkė, jaučiu pareigą į tą provokaciją atsakyti. Elitiškumas, mano nuomone, išvis subjektyvi sąvoka, dėl kurios ginčytis būtų net šiek tiek beprasmiška – vis viena kiekvienas turėsime savo subjektyvų mėgstamų autorių ar romanų Olimpą, dėl kurio objektyvus vertinimo kriterijus visada nukentės. Todėl čia tiesiog norėtųsi pabrėžti, kad jei Tapino knygą vertintume lietuviškos populiariosios literatūros kontekste, manau, jau dabar drąsiai galėtume teigti, kad ji garantuotai priklausytų tam šiek tiek mistiškam elitinių knygų sąrašui. Dėl išliekamosios vertės taip pat laikausi šiek tiek kitokios pozicijos. Visų pirma – tai taip pat gana sunkiai pamatuojamas terminas. Ar išliekamąją vertę turi ta knyga, kuri bus įtraukta į privalomos literatūros sąrašą mokyklose, o galbūt ta, kuri vis dar yra knygynų perkamiausių knygų sąraše, ir kurią bene kiekvienas didmiesčio gyventojas turės savo namų bibliotekoje? Kad ir kaip ten bebūtų, manau, ši knyga vieną iš kriterijų jau atitinka, o ir kitą dar atitiks. Asmeniškai man šios knygos išliekamoji vertė turbūt bus tas stebuklingo ir romantiško Vilniaus paveikslas, kuris nemaitinamas labai greitai ima blėsti ir dėl Tapino romano, kad ir kaip banaliai beskambėtų, tarsi vėl pakyla iš pelenų. Juk kiekvienas iš mūsų turime savo Vilnių – ar tai būtų Ričardo Gavelio sukurtas vaizdinys, vis verčiantis ieškoti neesamos Vištų gatvės, ar romantiškas ir perdėm bohemiškas Jurgio Kunčino „Tūlos“ išvaikščiotas. Tapinas tarsi sukuria Vilnių iš pagrindų, meistriškai maišydamas tikrus faktus su išgalvotais, tikrus vardus su sukurtais, jis pasakoja istoriją, kokios Vilnius dar neturėjo. Nė nepastebi, po kurio knygos puslapio imi grožėtis ne tik literatūros gausoje jau nuvalkiotu Vilniaus senamiesčiu, bet ir kur kas labiau pramoniniais rajonais. Savo veidą čia įgyja tokie miegamieji rajonai, kaip Žirmūnai ar Žvėrynas. Klasikinei lietuvių literatūrai, deja, dar neįprastas fantastinės literatūros žanras, o steampunk‘as pskritai nišinė sąvoka. Tapino romanas tai tarsi tam tikras lūžio taškas mūsų literatūros tradicijoje, todėl nors kol kas ir skeptiškai vertinamas tradicinio naratyvo mėgėjų, bet, manau, ateityje taps lyg savotišku pamatu šio žanro knygoms. Galbūt dėl to, kad metų metais buvome maitinami tik tokiais istoriniais romanais, kurie į pirmą vietą iškeldavo skaudžią patirtį, kaip neginčijamą vertybę, dabar esame šiek tiek pasimetę imdami į rankas romaną, kuriame kančia nėra apologetizuojama. Ji išvis pamirštama, vietoj jos ant senų pamatų kuriama nauja istorija, apie kurią skaitant nebūtina žegnotis. Istorija, dėl kurios su kiekvienu puslapiu ima kirbėti malonus pasididžiavimo jausmas. Pasirinktas stimpanko žanras apskritai Tapinui leidžia kurti alternatyvią istoriją, ir, turiu tokią nuojautą, kad ji kuriama tikslingai tokia, kuri Vilnių paverčia išskirtiniu miestu, o politines, istorines paraleles tegu kiekvienas geba išsivesti pats sau, tačiau, kad jų ten apstu, manau, yra faktas.

Simona Siderevičiūtė:  Ei, ir aš noriu savo trigrašį apie Tapino romaną įkišti. Lietuviška mokslinė fantastika, įsivaizduojate?! O aš maniau, kad ji jau mirusi, pasirodo, ir mirę gali prisikelti. Šį romaną galėčiau pavadinti sąžiningu iki galo. Jokių pretenzijų į istorinį autentiškumą, rimtumą, solidumą ir istorinės tiesos atskleidimą, todėl ir jokio skaitytojo klaidinimo su perinterpretuotais faktais ir patriotinėmis klišėmis. Gal dėl to istoriniai romanai man kelia tokį niežulį, juk tai fikcija. Fikcija, kuri apsimeta tuo, kuo nėra, – tikrove, ir dar bando skaitytoją įtikinti autoriaus dalyvavimu pasakojamuose įvykiuose. Tapinas tiesiai šviesiai pasako, kad nesitikėtume istorinio tikslumo, ir pateikia mums laisvojo Vilniaus, alchemikų miesto, planą. Knyga žavinga ne vien tuo, kad ji tikrai originali ir drąsi, bet ir įdomiais vizualiniais sprendimais. Galima aptikti vietų, kuriuose istorija pasakojama kaip komiksas, taip pat Vilniaus miesto žemėlapį, pieštines įvykių scenas. Be abejonės, tai ne elitinės literatūros viršūnė, bet tikrai geras populiariosios literatūros variantas, kurį negėda ir draugui rekomenduoti. Jo originalūs vietovardžiai ir ironija bei sklandus stilius primena rašytojo Makso Frajaus „Echo labirintų“ seriją, kurią lietuviai vis dar atradinėja. Alcheminiai stebuklai, neįtikėtini išradimai ir naujas žvilgsnis į visuomenę man siejasi su J. Rowling „Hario Poterio“ serija. Įdomūs veikėjai, nenuspėjamos situacijos, žaismingas, nors ir nepretenzingas stilius – romanas puikiai atitinka savo žanrą ir nors trumpam padeda atsikratyti literatūrinių niežų.

 

Visą labai įdomią diskusiją skaitykite Kamanes.lt portale